Prasidėjo raganų medžioklė. Buvusi bendrijos pirmininkė pradėjo skųsti komentatorius. Aš, Vaida Vasiliauskaitė, buvau iškviesta į policija dėl vieno vienintelio komentaro. Kai paaiškinau, kad to komentaro nerašiau, paprašė IP adreso. Tiesa, radau straipsnių ir teismo išaiškinimų, kad net, jei privatus asmuo visuomenės interesais rašo apie viešą asmenį ir jį komentuoją ir net, jei skelbiama informacija ir neatitinka realios informacijos apie viešą asmenį, bet viešai skelbiama informacija yra parašyta su tikslu informuoti visuomenę, tai visuomenės interesai yra svarbiau asmeninių. Visiems noriu paaiškinti, kad bendrijų pirmininkai yra viešieji asmenys, todėl apie juos informacija gali būti skelbiama žymiai labiau praplėstomis  ribomis.

Gal kam prireiks šios informacijos:

Kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą (Visuomenės informavimo įstatymo 9 straipsnis). Tai reiškia, kad ne tik visuomenės informavimo priemonės, tačiau bet kuris asmuo turi teisę viešai skleisti kritišką požiūrį apie valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą. Kritikos teisė, nors yra sudėtinė saviraiškos laisvės dalis, ji taip pat nėra absoliuti. Minėta įstatymo nuostata aiškiai atskiria viešojo ir privataus asmens kritikos galimybes (leistinumą), pirmojo asmens atžvilgiu aiškiai išplėsdama jos ribas. Tačiau, viešojo asmens kritika taip pat gali būti neteisėta, kai peržengiamos kritikos (saviraiškos laisvės) ribos: kai viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) siekia ne kritikuoti asmenį (jo veiklą), bet sąmoningai jį menkina, žemina, tyčiojasi iš asmens (pavyzdžiui, tyčia iškraipo informaciją, skleidžia tikrovės neatitinkančius duomenis, nuomonę reiškia užgauliai, nepagarbiai, neetiškai). Todėl kritikos ribų peržengimo atveju reikšminga (1) skirti žinią nuo nuomonės (žinią galima patikrinti ir įrodyti jos tikrumą), (2) žinių skleidimo atveju – įvertinti, ar faktinio pobūdžio suklydimai, informacijos netikslumai yra reikšmingi, ar neesminiai (neesminiai yra tuomet, jei jų buvimas nepanaikina pagrindinės skleidžiamos minties ar fakto egzistavimo), (3) nuomonės reiškimo atveju – įvertinti, ar ji užgauli, niekinanti (įsižeistų bet kuris asmuo), ar jomis neiškraipomi žinomi faktai, įvykiai, (4) atsižvelgti, kas yra informacijos šaltinis (viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) ar su juo nesusijęs asmuo), (5) skirti kritiką (asmeninių savybių, poelgių ar veiklos viešą komentavimą) nuo įžeidimo, paniekinimo, pasityčiojimo, pagrindo neturinčių kaltinimų sklaidos.

Viešojo ir privataus asmens atžvilgiu egzistuoja skirtingos kritikos ribos: viešieji asmenys nesinaudoja tokiu pat dalykinės reputacijos ar garbės ir orumo gynimu kaip privatūs asmenys, jų gynimo ribos siauresnės, jų atžvilgiu leistinos kritikos ribos atitinkamai platesnės negu privataus asmens atveju. Viešieji asmenys dėl savo veiklos, užimamų pareigų atsiveria detalesnei ir atidesnei jų ir jų veiksmų analizei. Tai reiškia, kad bet kuris viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti net ir tokią apie jį skelbiamą informaciją ar kritišką nuomonę, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Pažymėtina, kad civilinė atsakomybė viešojo asmens atžvilgiu negalima net ir tuo atveju, kai paskleidžiamos tikrovės neatitinkančios žinios, o jas paskleidęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su viešuoju asmeniu ir jo veikla. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 22 straipsnis patikslina, kad teikiant informaciją apie viešąjį asmenį, prioritetas teikiamas visuomenės (viešajam) interesui.

Taip pat aš, Vaida Vasiliauskaitė, gavau laišką iš asmens duomenų apsaugos inspekcijos, kuriame buvusi bendrijos pirmininkė mane skundžia, kad aš įkėliau įrašus, kuriuose girdysi jos ir mano pokalbiai. Tai nebuvo privatūs pokalbiai, tai buvo viešoje vietoje su viešu asmeniu apie bendrijos reikalus pokalbiai, jeigu ką. Bet vis tiek turi rašyti, turi gaišti laiką, nes prasidėjo raganų medžioklė….

 

 

Rašydamas šią publikaciją pasinaudojau Konstitucijos 25 straipsnio ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 10 str., LR Visuomenės informavimo įstatymo 4 str. man suteikta teise laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Taip pat pasinaudojau savo teise į kritiką, nes Lietuvos Respublikoje draudžiama persekioti už kritiką ir kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą (LR Visuomenės informavimo Įstatymo 9 str.)Kalbant konkrečiai apie Seimo narius, jų kaip viešųjų asmenų kritikos tolerancijos ribos turi būti itin plačios

.